Intuicija – jausmų karalienė

Aš įsitikinęs, kad pati svarbiausia savybė, kuri privalo būti kiekviename žmoguje tai – INTUICIJA. Tik ji padeda mums suprasti save ir aplinkinį pasaulį.

„Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“ intuicijos reikšmė aprašyta taip: 1. subtilus supratimas, įsigilinimas į pačią dalyko esmę, vidinis nujautimas, nuojauta. 2. Tiesos suvokimas be patyrimo ir mąstymo. (vert. pastaba)

Ar kiekvienas žmogus turi šią dovaną? Taip! Intuicija duota visiems, tačiau ne kiekvienas gali suvokti ją. Intuicija lyg varpas, vienų viduje jis skamba garsiai ir nenumaldomai, tuo tarpu kitų – tyli lyg neturėtų liežuvio.

Mes juk žinome, kad geriausias savybes išsaugoti padeda būtent žmogaus siela. Apie kokį patyrimą kalbama žodynuose? Apie gyvenimišką patirtį? Be abejonės taip. Bet tada, iš kur gi šį patyrimą gauna vaikai, jis juk jų elgesyje ir žodžiuose, jų gebėjimuose ir talentuose pasireiškia labai anksti? O nuorodos į jo tėvų ar protėvių genus ne visada pasiteisina, tai neatitinka tikrovės ir neveikia, tuo galime įsitikinti matydami aibes pavyzdžių. Ezoterinė filosofija kalba mums apie tai, kad šį patyrimą siela gavo praėjusiuose įsikūnijimuose. Tad ką prikaupė, su tuo ir atkeliavo – praėjusių gyvenimų patirtimi. Bet, kad galėtų ją prisiminti, žmogus privalo išgirsti savo vidinį balsą. Na, o jeigu siela praėjusį gyvenimą taip ir liko tuščia, jeigu nugyveno savo gyvenimą siekdama tik kūniškų malonumų, tuomet tai iš kart atsispindi vaiko būde, toks vaikas pirmiausia daug valgo, net daug nesirinkdamas, viską iš eilės.

Intuityvios ar dvasinės žinios yra pasąmonės lygmenyje. Jos mums tarsi ranka pasiekiamos – tiesiog imk ir naudokis. Tokia patirtis prikaupta tiek šiame, tiek ir praėjusiame gyvenime. Jeigu ši patirtis buvo pozityvi, tada mes drąsiai paklūstame intuicijos balsui. Tačiau, jeigu patirtis buvo negatyvi, o ji, be abejonės, taip pat pasilieka šiame intuicijos kanale, tuomet mūsų kūną nupurto nemalonus šaltukas. Tad kiekvienas žmogus yra sukaupęs individualią patirtį. Kiekvienas, darydamas gėrį ir blogį, įsitikinęs savo teisumu, tai asmeninis žmogaus patyrimas, kito jis neturi. Tačiau iš kur gi imasi šis įsitikinimas ir begalinis pasitikėjimas? Tai kažkada jo išjaustas ir išgyventas dvasinės patirties proveržis ir informacinis užtaisas.

Intuicija – tai amžina ir nemirtinga dalis, kuri išsaugoma pereinant iš vieno gyvenimo į kitą. Ši dalis nuspalvina žmogaus dvasines savybes individualiomis spalvomis, padaro jį nepakartojamu. Nes tai patirtis ir kiekvieno ji sava, nepakartojama. Todėl visi mes skirtingi, todėl visais klausimais turime tiek daug nuomonių, nes kiekvienas iš „savo varpinės mato geriau“.

O frazę, kad „intuicija tik užpildo nepakankamos patirties tuštumas“, galime tiesiog pamiršti, nes intuicija ir yra sukaupta patirtis. Be šios patirties žmogus nuolat pakliūva į gyvenimiškas situacijas, atnešančias kančią, kol pagaliau suvokia, kad pirmiausia jis privalo pakeisti kažką savyje. Patirties stoka gali būti užpildoma žiniomis, na, bet jeigu žmogus nieko nesupranta, apie tokius žmones mes kalbame, kad kvailiai mokosi iš savo klaidų. O tas, kas turėjo panašią patirtį, net jei ji tik praeitų gyvenimų išdava, jis tuojau pat mato ir jaučia, kuo gali jam pasibaigti bet kokią situacija.

Daugybę kartų mums tenka įtikinėti kitus žmones, kad nedarytų to ar ano, nekalbėtų taip ar anaip, aiškiname kodėl negalima to daryti ir prie ko tai gali privesti. Žmogus lyg ir sutinka su mūsų teiginiais, tačiau vis tiek elgiasi savaip. Jam reikalinga asmeninė patirtis. Todėl paprastai matydamas ir girdėdamas, kaip blogai žmogus kalba ar elgiasi, aš tyliu ir nesikišu, nes suvokiu, kad jis nežino ką daro, kad jam reikalinga per kančią įsitvirtinusi patirtis. Jam turi suveikti Karmos dėsnis – atlygis už kvailumą, negebėjimą matyti, girdėti, jausti ir suprasti, ką jis daro. O vėliau turi ateiti atgailos etapas. Atgaila egzistuojanti visose religijose, padeda žmoguje įsitvirtinti amžinajam dvasiniam sluoksniui Susilaikymo Jėgai, vidinei kovai prieš išorines pagundas, nuodėmingą nuopuolį. Tad atgaila yra ne vien tik dvasinio apsivalymo būdas, bet taip pat ateities programos įkėlimas, nes vėliau tai galima bus nuskaityti intuicijos kanale.

(Tęsinys) 2021.03.31

Intuicijos fenomenas žmogui visada buvo mįslė, nesuprantamas, paslaptingas ir mistiškas dalykas. Iš kokios pusės jis bepažvelgtų, prie jos sudėtinga prieiti ar ją suvokti, filosofiniai pamąstymai šia tema paprastai atvesdavo į aklavietę. Tad šį, ir taip sudėtingą reiškinį, pridengė dar sudėtingesnė terminologijos skraistė. Aš esu įsitikinęs, kad kuo blogiau žmogus supranta dalyko esmę, tuo stipriau jis savo kalbą užteršia įvairiais terminais, dėl ko kalba darosi sunkiai suvokiama. 

Nagrinėdamas šį klausimą, aš susidūriau su tokia nuomone, kad intuicija – tai praeities žmonių ir prarastų galimybių reliktinė liekana. Kiti teigia, kad tai ateities žmogaus ir naujų jo savybių daigeliai. Aš manau, kad teisus ir vieni, ir kiti, kadangi žinios apie Visatą, Dievą, Žmogų ir Gamtą pirmiausia buvo gautos empiriniu ir intuityviu keliu. Vėliau, kai atsirado naujo ir kokybiško pasaulio suvokimo poreikis, pradėjo vystytis logika ir filosofija, siekianti atrasti fizines, materialias ir biologines visų tų reiškinių priežastis. Įvyko kokybinis vertybių perkainojimas, kur Platonas išliko draugu, tačiau kita tiesa tapo kur kas artimesnė ir brangesnė. Dabartiniais laikais mes vėl turime dvi tiesas – senovinę ir šiuolaikinę, mokslinę, tačiau joms kol kas niekaip nepavyksta susidraugauti. 

Kadangi manau, kad šis filosofinis intuicijos klausimas turi didelę reikšmę žmogaus sveikatai, pažvelkime į jį iš Karminės medicinos pusės.

Jutiminiai organai – tai psichofiziniai organai dėl kurių vyksta bendros fizinės ir biocheminės organizmo reakcijos. Egzistuoja penki priimantys jutiminiai organai ir penki veikiantys. Prie priimančiųjų priskiriame akis, ausis, odą, nosį ir liežuvį. Prie veikiančiųjų – virškinamąjį traktą, kalbinius ir reprodukcinius organus, judesio ir vestibiuliarinį aparatus. 

Priimantys jutiminiai organai reaguoja į formą (vaizdą), garsą, lytėjimą, kvapą ir skonį. Kokybės kontrolę, stebėdamas jų darbą, vykdo šeštasis jausmas, vadinamas intuicija. Jo jėga yra prote, gebėjime įvertinti ir išanalizuoti gautą informaciją. Tačiau ši jėga – tai Sielos ir Širdies išmintis. 

Veikiantys ir paraginantys jutiminiai organai pasireiškia per mūsų troškimus ir norus. Ir kaip mums žinoma jie niekada neturi ribų. Žmonija dar neišmoko išmintingai kontroliuoti savo troškimų. Kūnas paprastai ima viršų. Tai, ko mes norime, veda mus iš vidaus. Tada kiekvienas atskiras jutiminis organas atsirenka energines savo galimybių ribas, dėl ko vėliau atsiranda ligos. 

Kai intuicija yra išlavinta, tada apie veikiančius organus mes sakome, kad „tiesiog savo vidumi jaučiu tą ar aną“.

Intuicija – tai aukščiausia jutiminė savybė, tai gebėjimas savo jausmus nukreipti į pačias sielos gelmes, į pačią žmogiškąją širdį. Jausmai – tai psichiniai sielos kanalai. Jie iščiupinėja ir atsirenka iš aplinkinio pasaulio gautą informaciją, o intuicija patikrina jos kokybę. Reikštis energiniame veiksmo lauke padeda jausmai. Jų vedami mes atitinkamai mąstome, veikiame, trokštame, jie įtakoja mūsų valią. Jeigu jausmai nepraeina per intuicijos indikatorių, tada žmogus pradeda gyventi nuolat persitempdamas. Vedini savų troškimų, mes taip stipriai pertempiame savo jausmus, kad vėliau per juos ir kenčiame. Kur plona, ten ir plyšta. Per grubius savo jausmus žmogus neturi galimybės pasiekti teisingos informacijos, negali harmoningai realizuoti savo asmenybės. Kad taip nenutiktų, savo jausmus visada reikia „perleisti“ per save. Tada žmogaus gebėjimas matyti ir girdėti pasaulį taps vidine sielos vertybe. 

Kai jausmai yra prieštaringi ir valdomi itin siauro suvokimo, jie tampa labai pažeidžiami tiek ydų, tiek ligų. Kai jausmai įtempti iki begalybės, prasideda „sielos šauksmas“, o jeigu jo nėra, tada pradeda šaukti kūnas ir pasireiškia jis ligomis. 

Tik intuicija visus jausmus padeda sutelkti ir priversti dirbti viena kryptimi, pačia teisingiausia ir reikalingiausia: išvesti žmogų į žvaigždžių jam nužymėtą Kelią. O dėsnius, kaip judėti tame kelyje, atrasite skaitydami Bibliją, Koraną, Budos ir Krišnos mokymus bei per Eleną Rerich perduotas žinias, esančias Agni Jogoje. Jūs atrasite juos pasakose, pamatysite meno kūriniuose ir liaudies išmintyje. 

Intuicijos pagrindu paremti visi filosofijos mokslai. Mes vis labiau įsitikiname, kad senovės žinios, paremtos įžvalgomis ir nuojautomis, gerokai aplenkė mokslinio pasaulio raidą. Ir tie, kas dabar tai supranta bei priima, atras tokias žinių aukštumas, nuo kurių visi ortodoksai išbals. … Todėl svarbų tašką savo tyrinėjimuose padės mokslininkas, kuris apdovanotas neįtikėtina intuicija ir priėmęs paslaptingas senovės žinias sugebės prasiskverbti į giliausias biologinio ir fizinio pasaulio paslaptis. Pasaulio pažinimo spiralė materialiame lygmenyje plečiasi iki begalybės, o dvasiniame traukiasi ir tampa tiesa. Ir tada mes suprasime, kad žmogaus evoliucija tiek dvasinėje, tiek biologinėje plotmėje vyksta per jo sąmonę ir jausmus, ten kur Karaliauja Intuicija. 

(Tęsinys) 2021.05.07

Savo gyvenime žmogus paprastai daug ką išbando tiesiog aklai ir sužino viską klysdamas bei bandymas, tad vėliau jis pradeda suprasti intuicijos reikšmę. O kai pradeda tyrinėti šį intuicijos mechanizmą, jo gyvenimas tarsi prisipildo, intuicija jam padeda atrasti pasitikėjimą ir ramybę. Prisiminkite, juk greičiausiai ne kartą savo gyvenime esate susidūrę su efektu, kai turėjote padaryti kažką svarbaus ar priimti kažkokį sprendimą ir nespėję dar nė pagalvoti apie tai, tarsi iš vidaus pajusdavote ateinantį atsakymą, jūsų vidinis balsas, minties ar jausmo pavidalu tarsi jums patardavo, kaip ir ką turite daryti.

O ką daryti, kai žmogus pirmą kartą susidūrė su kažkokia problema? Vieniems ją išspręsti sekasi tiesiog puikiai, kai tuo tarpu kitus – užklumpa sunkumai bei kliūtys, prasideda ligos. Tad čia viskas veikia taip, kad nuo problemos, kurią žmogus sprendžia netinkamu būdu, gyvenimas jį apsaugotų. Arba, gal būt, ši problema asmeniškai jo visai neliečia, tačiau jis užsispyrusiai siekia kažką įrodyti. Taigi, žmogus tol kentės, kol neišgirs savo vidinio balso: „Viskas! Gana! Aš daugiau taip nebegaliu ir nebenoriu!“. Taip kančia sustiprina patirtį ir sielos atramos tašką. Tad intuicija, tai pirma atėjusi mintis ar jausmas. Ji gimsta be jokio loginio pagrindimo, ir jeigu mes seksime ja nesipriešindami, tuomet savo gyvenime neturėsime problemų, mes išmoksime savus akcentus perkelti nuo sąmonės į pasąmonę.

Intuicija – tai žingsnis į savo vidų, į pačią savo esmę. Intuicija apdovanotas žmogus, žino ko jis nori, supranta kokių resursų jam reikia, kad galėtų pasiekti savo tikslą. Apskritai, intuicija neišsikelia sau tikslo, ji tarsi priemonė tikslui pasiekti.

Intuicija – tai kompasas, nurodantis kryptį mūsų gyvenimo kelyje. Tačiau daugelis jo rodyklių nemato, nes juos valdo stipresnė energija – proto jėga. Mūsų protas visada racionalus ir ieško naudos, jis gali visiškai užgniaužti vidinį mūsų balsą, o tada mes sakome, kad širdis nebežino, ką daro protas.

Intuicija – tai jausmas, kurį žmogus vystydamas savo protą ir logiką prarado. Dažnai nutinka taip, kad žmogus intuityviai pajaučia, kaip reikia pasielgti tam tikru atveju, tačiau protas diktuoja, kad taip daryti neapsimoka, mums liepia, „sėsk ir pagalvok“. Mes atsisėdame ir galvojame, sumodeliuojame krūvas įvairiausių variantų ir vėliau iš eilės juos realizuojame. Bet štai bėda, kiekviename tų variantų mus užklumpa nesėkmės, ant mūsų vis kažkas užgriūna, mus muša, spjauna mums į veidą, skaudina sielą, esame priversti žemintis.

Tačiau ir tai dar ne viskas. Būtent čia įvyksta „nelaimingi atsitikimai“, atsiranda ligos, lūžta kojos – neik ten, lūžta rankos – nesiimk to, kas tau neskirta. Ir vis tiek nesuprantame. Bet štai, pagaliau mums pavyksta viskas taip, kaip mes ir norėjome. Tada mes pagauname save mintijant, juk tai ir buvo pirmutinė mus aplankiusi mintis ir pasirodo ji buvo visiškai teisinga. Aš iš pat pradžių tai žinojau ar jaučiau, kad taip ir reikėjo pasielgti. Kiek sveikatos, jėgų ir energijos praradome veltui bei sutrumpinome savo gyvenimą, iškeitėme jį į tuščius nereikalingus rūpesčius. Na, bet iš kitos pusės, mes supratome, kad yra pirminė intuityvi informacija, kurios negalime neįvertinti, kai turime priimti sprendimą.

Intuicija – tai mūsų Angelo-sargo informacinis kanalas, jo galimybė susisiekti su mumis. Jo egzistavimu neabejoja niekas, tik mokslininkams vis reikia tai įrodinėti. Kartais mes tariame: „Aš nežinau, kas mane pastūmėjo į tai!“. Jeigu tai buvo malonus įvykis tiek jums, tiek aplinkiniams, tuomet tai buvo jūsų Angelas-sargas. O jeigu įvykis buvo nemalonus, tada į tai jus pastūmėjo pats Nelabasis. Ir šia galia niekas neabejoja. Visi nemalonumai su mumis nutinka tada, kai mes nebegirdime savęs. „Jausmai mūsų neapgauna, – tvirtino J.V. Gėtė, – apgauna vertinimas ir sprendimai.

Kai kurie jausmai ar mintys mums sukelia nemalonų šaltuką, nuo kurio net nusipurtome, kiti, užlieja kūną malonia banga. Būtent tokiais atvejais svarbu prisiminti profesoriaus V.V. Nalimovo žodžius, kad „žmogus, kažkuria prasme, mąsto visu kūnu“. Aš pasakyčiau, kad ne kažkokia, o tiesiogine prasme, kad tai vienas iš žmogaus gebėjimų pasireiškiančių per intuiciją. Tačiau, kuo stipriau jis pasireiškia, tuo daugiau negalavimų pasireikš ir žmogaus kūno paviršiuje.

Kuo žmogus mažiau domisi aplinkiniu pasauliu, o tai pirmiausia abejingumas viskam, tuo labiau tai atsispindi fizinėje jo odos charakteristikoje. Tada mes sakome: „Storžievis!“.

Atkreipkite dėmesį į savo mintis ir jausmus, tai jums padės pasaulį priimti natūraliai ir betarpiškai. Tad pirmiausia reikia išmokti pajusti vidinę ramybę. Senovėje sakydavo, kad tik ramiame vandenyje atsispindi žvaigždės. Taigi intuicija gali pabusti, kai žmogus yra ramus. Intuicija – tai jūsų sėkmės žvaigždė, apšviečianti kelią naujomis dvasinėmis žiniomis. Žinios, kurios remiasi vidiniu žinojimu, yra 100% – ės žinios. Tai ne šiaip žinios, bet jausmas, kuris jau iš anksto viską žino: nuojauta ir numatymas, o tuo naudodamiesi įgyjame jėgą ir pasitikėjimą.

Kai susipažįstame su kažkokiu žmogumi, visada iškyla simpatijos arba antipatijos jausmas. Tačiau žmogus taip surėdytas, kad visada stengiasi atrodyti kiek geriau, nei yra iš tikrųjų. Vidinis balsas mums kužda, kad kažin kas pavojingo ir grėsmingo sklinda nuo šio žmogaus, jūs tai tiesiog jaučiate. Ai, bet tiek to, einame toliau ir ignoruojame tą savo jausmą, sakydami: „Prisitaikysime ir pamilsime“. Arba, gal mums kažko reikia iš to žmogaus ir tuomet patenkame į jo spąstus. Vėliau gailimės, kad nepaklausėme savęs. Taip užsidirbame bausmę.

Antipatiją, kurią mes bendraudami pajaučiame intuityviai, tai lyg mūsų organizmo „antigenas“. Sulaikydami savo viduje antipatiją ir nepriėmimą, save užteršiame svetimomis molekulėmis biologiniame lygmenyje. Jokiu būdu neturime įsitraukti į draugiškus ar dalykinius santykius su tais žmonėmis, kuriems priešinasi mūsų intuicija. Pakanka apsiriboti vien paviršutiniu bendravimu, ir neapsunkinti savęs nei dvasiškai, nei fiziškai. Dar Pitagoras yra pasakęs, kad „mes turime savyje priemones padedančias atskleisti melą ir suvokti tiesą“. 

(Tęsinys) 2021.06.26

Kai su kuo nors kalbuosi, aš visada naudojuosi intuityviu kanalu. Stengiuosi įdėmiai klausytis savo pašnekovo, o mano ausis lyg koks kanalas atlieka tik informacijos priėmimo funkciją. Visas dėmesys sutelktas į širdį, kuri man tūkstantį kartų įrodydavo, kad būdavo teisi.

   Žmogus – tai vieninga ir nedaloma sistema. Darniai veikiantys jutimo organai stiprina mūsų dvasią. Kai vienas jausmas sustiprinamas kitu, siela patiria tokią būseną, kurioje visi jausmai suskamba lyg jausmų simfonija vadovaujama dirigento – intuicijos. Intuicija nėra veiksmo energija, tai atramos taškas. Tai vidinių žinių generatorius. Kai intuicija tyli, siela jaučia nepasitenkinimą ir ilgesį. Kyla poreikis kompensuoti atsiradusį jausmų vakuumą. Gerai, jei prisipildome pasinėrę į kažkokią kūrybinę veiklą, tačiau dažniausiai prisipildome per kūniškus malonumus: valgį, gėrimą, seksą, barnius ir t. t. To net negalime vadinti vartojamąja intuicija, nes prisipildo tik kūnas, o siela lieka apgauta. Visa tai nurodo į žmogiškos psichikos „gyvuliškąją prigimtį“, kurios vardas – instinktas.

   Dievas, apdovanojęs žmogų jausmais, tarsi apibrėžia jais visą jo gyvenimą – tam, kad žmogus sugebėtų atskleisti juos kokybiškai naujame lygmenyje ir išmoktų darbuotis subtiliame intuityviame plane. Vaikystėje žmogus labai lengvai sugeba įsisavinti kūno pusiausvyros jausmą, o vėliau visą gyvenimą mokosi atrasti dvasinę pusiausvyrą. Dvasios jėga slypi intuicijoje, ji gali pakelti žmogų aukščiau jo fizinio plano netobulumo.

   Intuicija – tai dvasinės savireguliacijos procesas. Jis tarsi įjungia natūralius mechanizmus, įdiegtus pačios gamtos ir esančius imuninės sistemos lygmenyje. Įjungę intuiciją, mes tarsi įjungiame savyje sveikatos programą, kovos už išgyvenimą programą.

   Jausminiai organai slepia savyje beribes galimybes ir atverti jas galime intuityviai. Pakanka atsiduoti šiam intuityviam jausmui, galinčiam nuvesti jus į palaimingą pasaulį. Tačiau prašau nepainioti su dešros gabalu, kuris jus taip pat gali padaryti laimingais, nes tada mums gresia tapti tik kūniško pasaulio vergais.

   Jeigu jūs netikėtai pastebėjote turintys kažkokį gebėjimą, „įtempkite“ savo jausmus, pamirškite viską – pati intuicija patars jums, kiek jūs turite galimybių bei jėgų. Intuicija – tai psicho treniruotės. Bet tik atverti savo gebėjimus yra mažai. Jų vystymui reikalinga kūrybinė vaizduotė, o tai taip pat intuicija.

   Būtų didelė klaida manyti, kad intuityvi patirtis sukaupiama tik per kančią ir žinias. Ši patirtis, lydima geriausių ir švariausių jausmų, sukaupiama taip pat per kūrybą bei susidomėjimą. Būdama tokios būsenos, siela pati stebisi tuo, ką nuveikė. Kūryba padeda atitrūkti nuo rutinos, o intuicija įjautrina ir paaštrina jausmus bei praplečia suvokimo ribas. Neatsitiktinai visi kūrybingi žmonės – eruditai. Savo sieloje įkurdinkite ramybę ir taiką, ir tada jūsų kūnas bus sveikas, o apie save drąsiai sakysite, kad jūs laimingas žmogus.

   Kūryba visada intuityvi. Ji pralenkia laiką, o žmonės, nemokantys įvertinti praeities ir žvelgti į ateitį bei gyvenantys tik dabartyje, įžeidinėja Dievą. Ryškus to pavyzdys – tūkstančiai atstumtų amžininkų talentų. Jie visaip kritikuojami dėl to, kad kėsinasi į viską apskaičiuojančių pilkų protų egzistenciją. Talento intuicija, pralenkdama laiką, nurodo kryptį tiek intelektualiame, tiek fiziniame plane, o svarbiausia – nurodo dvasinį visuomenės vystymąsi. Ji pripildo gyvenimą nauju, kokybišku turiniu. Pamenate: „Geruosius jausmus aš lyra prižadinu“.

   Intuicija privalo diktuoti gyvenimo normas. Mus moko ko tik nori, iš mūsų daro paklusnius vergus, robotus-manipuliatorius, staklių priedus, ir tada ilgam, jei ne visam laikui mumyse užtyla intuicijos balsas. Tačiau tas pats balsas mums sako: „Aš jau pavargau nuo šio darbo! Aš pavargau nuo tokio gyvenimo! Aš nenoriu matyti šito žmogaus! Aš negaliu šito daugiau nei matyti, nei girdėti!“ – ir t. t. ir pan. Tačiau mes vis tiek laikomės už šleikštulį keliančio darbo, nuolat baramės su žmonėmis, kurių negalime pakęsti, kantriai išklausome tai, nuo ko mūsų širdis gniaužiasi liūdėdama ir sielvartaudama. Reikėtų viską mesti, išeiti, atsitraukti nuo seniai nusibodusių dalykų, bet mes iš paskutiniųjų laikomės, nė nesusimąstydami apie savo sielą, kuri įtraukta į siauro suvokimo ir poreikių liūną kenčia.

   Intuicija – tai vaistai. Priimk užliejančių jausmų ir minčių bangą ir jie nuves tave nuo šurmulio ir kančios… 

(Tęsinys) 2021.07.15

Senoliai sakė: „Nelaikyk to, kas išeina, ir neatstumk to, kas ateina“. Įsigilinkite į šią paprastą išmintį, įsiklausykite į širdies balsą, gilinkitės į amžinus gyvenimo įstatymus ir jūs galėsite daugelį dalykų, vykstančių jūsų gyvenime, pakreipti į geresnę pusę. Nebijokite žengti žingsnio nuo to, kas jus slegia, o padarę – nesidairykite atgal. Tuomet jūsų protas, įsijungęs į vidines nuojautos energijas, teisingai gebės įvertinti bet kokią situaciją. Jūs atrasite patvirtinimą arba paneigimą viso to, ką matote ir girdite.

   Proto viršenybė prieš jūsų intuiciją – tai jūsų pražūtis. Remkitės į tuos, kas jus myli, palaiko ir supranta. Aplinkui visada yra žmonių, prie kurių mus traukte traukia, su jais norisi pasikalbėti, šalia jų pastovėti, ir nuo to mūsų širdyje darosi lengviau ir ramiau.

   Intuicijos lavinimui pirmiausia svarbu išmokti tylėti. Ne veltui tiek krikščioniškose, tiek rytų tradicijose duodami tylos įžadai. Šie įžadai moko žmogų tylėti, bet tuo pat metu matyti ir girdėti, kad galėtų vystytis vidinis jausmas. Tradicija teigia: „Užverk savo lūpas vienai dienai per savaitę, vėliau vienai savaitei per mėnesį ir galiausiai vienam mėnesiui per metus“. Be to, labai svarbu vengti vidinio dialogo – kitaip šis užsiėmimas tebus tuščias laiko švaistymas ir jūs neišmoksite veikti subtilių ir švarių jausmų diapazone.

   Daugelio žmonių bėda – įsižeidus užtilti ir nesikalbėti su skriaudėju. Tokiu momentu ima vystytis ligos arba sukuriama tinkama joms aplinka. Juk stipri vidinio dialogo energetika supurto visus žmogaus organus, išjudina sistemas ir užblokuoja organizmo funkcijas. Tylėjimas – auksas, tik ne šiuo atveju, kadangi jam reikalingas išsivalymas, o organizmui – gydymas.

   Filosofas ir poetas Anatolijus Vasiljevičius Martynovas (Мартынов Анатолий Васильевич) taikliai pastebėjo, kad mes savo gyvenime veikiame panašiai kaip radijo imtuvai, esame fiksuoti vienai, dviem ar trims programoms. Mes užspausti tam tikrų nusistatymų, tuščių ir negyvybingų programų, kvailų įsitikinimų, melagingų mokymų. Bet išsiveržti iš šio ydingo rato neturime jėgų, nežinome kelio arba ieškome vedlio. Intuicija vienintelė gali nuodyti mums kelią, nes jos suvokimo diapazonas – neribotas. Jos vedamas žmogus gali numatyti principus, iki kurių jis niekada neprieitų,pasikliovęs vien savo uoliu darbu. Ji saugoja jėgas ir sveikatą, lengvina darbą, suteikia jėgų tobulėti. Kuo daugiau žmogus dirbdamas naudojasi savo intuicija, tuo stipresnis jis tampa intelektualiame lygmenyje. Toks darbas jo visiškai nesekina ir nereikalauja iš jo papildomų jėgų, o kaip tik sukuria galingas vibracijas.  

   Bet ar sugebėsime mes pasinaudoti savo intuicija, kai mūsų jausmai nuolat blaškomi materialaus pasaulio, mes juos purtome kai žiūrime siaubo, erotinius ar kovinius filmus, drebiname skaitydami bulvarinius meilės romanus ar žiūrėdami „muilo operas“? Man gaila žmonių, taip sudeginančių savo jausmus. Graudu dėl vaikų, žiūrinčių multiplikacinius filmus, kur vyksta tik nuolatinis „Pliaukšt!“, Bam!“, „Trakšt!“ ir pan. ar kitokia pramanyta bjaurastis. Siužetų vulgarumas, muzikos nebuvimas daro iš mūsų vaikų moralines elgetas. Kada gi jūs susimąstysite, ponai?

   Aistra užvaldė žmones. Visa tai stabdo žmonių dvasinį vystymąsi, o kartais net ištisos kartos tarsi sudega išgalvotose aistrose ir melaginguose jausmuose. Taip jie tampa lyg gyvulių banda ir fizinio plano muitininkais. Tai Karma, kurios nesuvokę kentėsime visą gyvenimą, o gal net ir ne vieną, bet kaltinsime dėl to aplinkybes, produktus bei ekologiją.

   Kuo žemesnis žmogaus išsivystymo lygmuo, tuo dažniau jis gyvena tuščiai leisdamas laiką ir tuo labiau jame yra išreikštas bandos jausmas, kuris jį vargins tol, kol žmogus neatgaus pasitikėjimo savimi. Taigi tuomet mums tampa suprantami lyderiai, suburiantys aplinkui save bandą. Ir vieni ir kiti – bedvasės šutvės. Ir mes matome, kaip jie dreba, rėkia, pyksta, juos drasko nepilnavertiškumo jausmas, tačiau jie to nesupranta.

   Intuicija, lyg Ariadnės siūlų kamuolys, vedantis jus gyvenimo keliu link džiaugsmo ir harmonijos. Gerai, jei ji išlavinta žmonėse, kurie mus auklėja ir gydo, mokina ir teisia, tuose, kurie yra valdžioje, kurie kuria ir leidžia įstatymus. Tokios visuomenės moralė ir dorovė bus aukšta, tad ji bus sąžininga ir sveika.  

   Daugiausia triukšmo ir riksmo sklinda iš politikų. Istorija mums rodo, kad juos veda vien išskaičiavimas bei karjeros siekis, prestižas ir materiali gerovė. Todėl ir sakoma, kad POLITIKA – NEŠVARUS REIKALAS. Mes jau kalbėjome, kad intuiciją turi visi, tačiau politikai turi karjerizmo intuiciją, dažnai praradusią bet kokį žmogiškumą. Tad čia reikia didelio vidinio darbo su savimi, kad galėtumei išlikti padoriu žmogumi. Jeigu politikai galvotų apie šalį, apie taiką ir santarvę, tai žemėje Rojus būtų jau seniai. Bet žinoma, taip gali mąstyti tik idealistas, politikui į galvą net nešaus tokia mintis. Svarbiausia – kuo nors būti. Kas nebuvo niekuo, tas bus viskuo! Bet ar tikrai? Jeigu šalis suskaldoma partijų, blokų ir sąjungų, kaip jie gali suprasti šalies vientisumą?

   Tad pati svarbiausia išvada, kurią man norisi padaryti yra ta, kad intuicija žmogų padaro dvasiškai laisvu ir nepriklausomu. Priversti padaryti tai, ko jis nenori, gali tik valdžia, panaudojusi prievartą. Žmogui, turinčiam išlavintą intuiciją, nereikia partijų, nereikia karaliaus ar prezidento, nes dėl jų jis vėl patenka į priklausomybę. Kiekvienas jų užkabina savas, jiems naudingas ir patogias dogmas, taisykles ir įstatymus. Žmogus su stipria intuicija turi savo vidinę tiesą ir atramą, kuri veda jį visose jo mintyse, darbuose ir poelgiuose. O tai visada nenaudinga valdžiai. Taigi individualus vystymasis dar ilgai bus stabdomas socialinėmis sistemomis. Būtent todėl aš intuiciją pavadinčiau Levo Nikolajevičiaus Tolstojaus žodžiais: „Dievo Karalystė mumyse“.

Į lietuvių kalbą išvertė Inga Balandienė

Šaltinis: Aleksandras Astrogoras  „Karminė medicina“ 1 tomas, Александр Астрогор „Кармическая медицина“ Том 1, „Интуиция – царица чувств“