Įkvepiančios ir tobulėti skatinančios mintys

Šiuolaikinis dvasinis mokytojas ir psichiatras Deividas R. Haukinsas (David R. Hawkins) atliko unikalią mokslo ir dvasingumo sintezę. Jis yra sąmonės ir aukštesniųjų dvasinių būsenų tyrinėtojas, o jo paskaitos bei paskelbti darbai plačiai pripažinti kaip unikalūs savo srityje. Toliau pateikiu jums kelias ištraukas iš jo knygos „Galia ir jėga. Sąmonės anatomija.“, ją išleido leidykla Mijalba.

• Pradinio klausimo pateikimas suaktyvina tam tikrą lauką ir iš ten atsklinda atsakymas. Štai kodėl sakoma, kad klausimas ir atsakymas tėra tik tos pačios monetos pusės ir kad žmogus negali užduoti tokio klausimo, į kurį nebūtų atsakymo.

• Kūrybos bei genialumo procesai nuo žmogiškosios sąmonės neatsiejami. Kadangi kiekvienas žmogus savyje turi tą pačią esmę, genialumas yra kiekvieno mūsų potencialas. Jis tik laukia tinkamų aplinkybių pasireikšti.

• Kūrybiškumas užgimsta esant tinkamoms vidinėms, o ne išorinėms aplinkybėms.

• Genijų galima atpažinti iš atkaklumo, drąsos, susitelkimo, motyvacijos, ištikimybės pašaukimui ir absoliutaus sąžiningumo. Formulė, kuria vadovaujasi visi genijai, yra tokia: daryk ką labiausiai mėgsti ir daryk taip gerai, kaip tik sugebi!

• Ar sėkmė pakylėja mus, ar nusmukdo, priklauso ne nuo pačios sėkmės, o nuo mūsų asmenybių. Ar mes didžiuojamės savo laimėjimais, ar išliekame kuklūs? Ar išpuikstame, ar skiriame savo sėkmę ir kitų žmonių labui?

• Sveiki, kaip ir turtingi mes tampame būdami išmintingi. Kas yra toji išmintis? Tai – dermės su aukštos energijos laukais rezultatas. Energijos laukai kuria visą mūsų gyvenimo kontekstą, kitaip sakant, gyvenimo aplinkybės.

• Išoriniai įvykiai formuoja aplinkybes, tačiau reakcijas į jas padiktuoja sąmoningumo lygmuo.

• Stresą visų pirma sukuria žmogaus nuostatos. Ne gyvenimo įvykiai, o žmogaus reakcija į juos suaktyvina streso simptomus.

• Iš milijonų per gyvenimą išgyventų potyrių labai nedaug tampa tikromis pamokomis. Išminties įgijimas yra lėtas ir skausmingas procesas ir nedaugelis yra pasiryžę atsisakyti senų pažiūrų bei elgsenos modelių. Žmonių pasipriešinimas pokyčiams didelis. Atrodo, kad dauguma pasirengę verčiau mirti, negu keisti tas tikėjimo sistemas, kurios laiko juos įkalintus žemesniuose sąmonės lygiuose.

• Tiesa yra subjektyvi. O šis faktas gali ne menkai gąsdinti. Dabartinis mokslo iškėlimas į neklystančio orakulo poziciją tėra mūsų nesaugumo jausmo išraiška, mes siekiame patvirtinti, kad pasaulis yra objektyvus, išmatuojamas ir nuspėjamas, tad juo galima pasikliauti, tačiau staiga sužinome, kad jis toks nėra… Yra tik sąmonė ir jos konstruktai.

• Įvairių epochų išminčiai tvirtino, kad pakanka savo protą stebėti, ir jau sąmonės lygis ims kilti. Stebimas protas tampa kuklesnis ir pamažu pradeda išsižadėti savo pretenzijų į visažinystę. Su kuklumu ateina sugebėjimas iš savęs pasijuokti, tada žmogus liaujasi buvęs proto auka ir po truputį pereina į jo šeimininko poziciją. Tokia, pavyzdžiui, yra dzenbudizmo praktika.

• Iš pradžių manome, kad mes „esame“ protai, vėliau pradedame suprasti, kad mes savo protus „turime“ ir kad tai mūsų protai turi mintis, įsitikinimus, jausmus ir nuomones. Galiausiai pasiekiame įžvalgą, kad visos mūsų mintys yra pasiskolintos iš didžiosios sąmonės duomenų bazės ir jos niekada nebuvo mūsų. Žmonės priima tam tikrus mąstymo modelius ir su jais susitapatina, tačiau atėjus laikui jų atsisako ir pakeičia juos naujesnėmis, madingesnėmis idėjomis. Kai perprantame šį mechanizmą, įvairūs mąstymo modeliai praranda gebėjimą mus valdyti ir mes patiriame vis didėjančią proto laisvę, vis didesnį malonumą mums ima teikti pati egzistencija – tai būdinga augančiai sąmonei.

• Susitapatinimas vien tik su sąmonės turiniu yra priežastis, kodėl savasis aš patiriamas kaip ribota esybė. Tik susitapatinę su pačia sąmone suvokiame, kad tikrasis savasis aš yra beribis. Tai nušvitimo pradžia.